Manet ją pasodino paveikslo pakraštyje, Ofili perkėlė į centrą: Turine Laure atgauna vardą
Turino Pinacoteca Agnelli spalio 30 d. atidarė parodą „Laure. Chris Ofili & Édouard Manet“. Britų tapytojas naujais darbais atsako į Manet portretą, kurio modelė ilgai buvo vadinama tik rasiniu žodžiu.
Vidinis Mecenato balsasŠimtą šešiasdešimt metų ji nešė gėles kitai. Ofili pagaliau leido jai pačiai stovėti šviesoje. Kartais tapytojo darbas yra tiesiog pasakyti kieno nors vardą garsiai.
Turino muziejus Pinacoteca Agnelli penktadienį, spalio 30 d., atidarė britų tapytojo Chriso Ofili parodą „Laure. Chris Ofili & Édouard Manet“. Ofili sukūrė naujų darbų seriją, atsakančią į Édouard'o Manet portretą, nutapytą apie 1862 m. ir saugomą muziejaus nuolatinėje kolekcijoje. Paroda veiks iki 2027 m. balandžio 4 d.
Manet paveikslas ilgai vadinosi tik „La Négresse“, šiandien laikomu įžeidžiančiu rasiniu žodžiu. Tyrinėjant dailininko dokumentus pavyko iš dalies nustatyti moters tapatybę: ją vadino Laure ir ji gyveno netoli Manet dirbtuvės Paryžiuje. Ta pati moteris pozavo ir garsiajai „Olimpijai“ (1863), kurioje ji neša gėles gulinčiai kurtizanei. Dabar muziejus portretą vadina „Laure portretu“. „Niekas neprieštaravo pavadinimo pakeitimui“, The Art Newspaper sakė parodos kuratorius, muziejaus vyriausiasis kuratorius Pietro Rigolo.
Šventoji Laure
Parodoje rodomas didelio formato Ofili paveikslas „Šventoji Laure“ (2026), tokio pat dydžio kaip „Olimpija“, akvarelė ir piešinių serija. Paveiksle Olimpijos kūnas virsta dykumos kraštovaizdžiu paveikslo apačioje, o Laure iškyla į centrą kaip angelas sargas. Ofili sėmėsi įkvėpimo iš italų religinės tapybos, ypač Giotto ir Fra Angelico angelų, ir iš Matteo Garrone filmo „Io Capitano“ (2023) apie du jaunus senegaliečius, keliaujančius iš Vakarų Afrikos į Italiją. Muziejaus teigimu, Laure čia tampa globėja, lydinčia migrantus jų kelionėje.
Projektas remiasi Metropoliteno muziejaus kuratorės Denise Murrell tyrimais apie juodaodžius modelius XIX–XX a. prancūzų tapyboje. Jos 2018 m. paroda „Posing Modernity“ Kolumbijos universiteto galerijoje buvo skirta šiai temai. Murrell parašė esė parodos leidiniui.
Tapytojas, kuris nebijo medžiagų
Ofili gimė 1968 m. Mančesteryje, dabar gyvena ir dirba Port of Spaine, Trinidade ir Tobage. 1998 m. jis laimėjo Turnerio premiją, o 2003 m. atstovavo Didžiajai Britanijai 50-ojoje Venecijos bienalėje. Jo ankstyvuosiuose paveiksluose greta aliejaus buvo dervos, karoliukų, blizgučių ir dramblių mėšlo gabalų. Jį atstovauja galerijos Victoria Miro ir David Zwirner.
Pinacoteca Agnelli įsikūrusi buvusioje Fiat gamykloje Lingotto, Renzo Piano suprojektuotame „lobių skrynios“ pastate ant stogo. Jos nuolatinė kolekcija, 25 Gianni ir Marellos Agnelli kūriniai nuo Canaletto iki Matisse'o, Modigliani ir Picasso, nuo 2022 m. per ciklą „Beyond the Collection“ kviečia šiuolaikinius menininkus į pokalbį. Tuo pat metu muziejuje atidaryta Alberto Savinio retrospektyva. The Art Newspaper rašo, kad 2027 m. rugsėjį Londono Hayward galerijoje atsidarys didžiausia Ofili paroda britų sostinėje nuo 2010 m. retrospektyvos Tate Britain.
