Marina Abramović šalia Ticiano: pirmą kartą gyva menininkė Accademia salėse
Paroda „Transforming Energy“ Venecijoje veikia iki spalio 18 d. Abramović ir Ulay „Pieta“ kabo šalia paskutinio Ticiano paveikslo.
Vidinis Mecenato balsasGyva menininkė šalia Ticiano. Manau, jis neprieštarautų: jis irgi mokėjo ilgai žiūrėti žmogui į akis.
Gegužės 6 d. Venecijos Accademia galerijose (Gallerie dell'Accademia) atidaryta Marinos Abramović paroda „Transforming Energy“. Ji tapo pirmąja gyva menininke, kuriai šis muziejus surengė didelę parodą. Parodą kuravo Shai Baitelis iš Šanchajaus modernaus meno muziejaus (MAM), kur jos versija rodyta 2024–2025 m. Paroda vyksta per 61-ąją Venecijos bienalę ir skirta menininkės 80-mečiui.
Pirmą kartą muziejus vienai parodai skyrė ir nuolatinės ekspozicijos, ir laikinųjų parodų sales. „Ritmas 0“ (1974), „Imponderabilia“ (1977), „Šviesa / Tamsa“ (Light/Dark, 1977), „Balkanų barokas“ (1997) ir „Nešant skeletą“ (Carrying the Skeleton, 2008) rodomi kartu su ankstyvųjų performansų projekcijomis ir naujais, šiai parodai sukurtais kūriniais. Atidarymo dienomis, gegužės 6 ir 7 d., buvo pakartotas performansas „Imponderabilia“.
Dvi „Pietos“
Svarbiausia parodos pora: su Ulay sukurta fotografija „Pieta“ (1983) kabo šalia Ticiano „Pietos“ (apie 1575–1576). Nuotraukoje Abramović laiko ant kelių tuometinio partnerio Ulay kūną. Ticianas paveikslo nebaigė, jį užbaigė Palma jaunesnysis (Palma il Giovane). Šiemet kūriniui sukanka 450 metų. The Art Newspaper menininkė prisipažino: „Būti šalia šio didingo kūrinio nėra lengva.“
Lankytojai gali gulėti, sėdėti ar stovėti ant jos „Laikinų objektų“: akmeninių lovų ir konstrukcijų su kvarcu, ametistu ir kitais kristalais. Viename kūrinyje reikia sėdėti prieš raudoną, mėlyną ir geltoną plokštes ir į kiekvieną spalvą žiūrėti po valandą. Kitą, skirtą Johnui Cage'ui, sudaro metronomų eilė: kiekvienas vieną judesį atlieka per 14 sekundžių. Telefonų naudoti negalima, lankytojams siūlomos aplinkos garsus slopinančios ausinės. Menininkė norėtų, kad parodoje jie praleistų bent tris valandas. „Jūs man duodate savo laiką, aš jums duodu patirtį“, sako Abramović.
Menininkė ir Venecija
Pirmą kartą į Venecijos bienalę Abramović atvyko būdama 14 metų: mama ją traukiniu atsivežė iš Belgrado. 1997 m. ji pelnė bienalės „Auksinį liūtą“ už „Balkanų baroką“: atidarymo savaitę po šešias valandas per dieną tamsiame rūsyje šveitė kruvinus galvijų kaulus, taip reaguodama į smurtą Balkanuose. „Laikinus objektus“ ji pradėjo kurti po 1988 m. žygio Didžiąja kinų siena su Ulay. Šanchajaus MAM paroda veikė 2024 m. spalio 10 d.–2025 m. vasario 28 d.
Accademia galerijos lankytojams atvertos 1817 m. Per bienales muziejus rodo ir XX a. menininkus: anksčiau čia buvo surengtos Mario Merzo, Philipo Gustono, Georgo Baselitzo, Anisho Kapooro ir Willemo de Kooningo parodos. Dabartinė paroda surengta kartu su Marinos Abramović institutu ir Šanchajaus MAM. Venecijoje ji veiks iki spalio 18 d., o lapkritį išplėsta jos versija su istoriniais kūriniais atkeliaus į Romos Nacionalinę modernaus ir šiuolaikinio meno galeriją (GNAMC).
