„Šie paveikslai nenori tavęs paleisti“: Akris perkėlė Marthos Jungwirth abstrakcijas ant podiumo Paryžiuje

Šveicarijos mados namų Akris kūrybos vadovas Albertas Kriemleris 2027 m. pavasario kolekciją Paryžiaus mados savaitėje pristatė kartu su austrų tapytoja Martha Jungwirth. Mados leidinys WWD ją pavadino viena spalvingiausių šio sezono kolekcijų Paryžiuje. Pačių Akris puslapyje rašoma, kad tapytojos spalvų kompozicijos išverstos į kirpimą ir audinį: ryški raudona susitinka su violetine, geltona ir mėtų žalia.

Kriemleris pirmą kartą Jungwirth darbus pamatė prieš kelerius metus Thaddaeuso Ropaco galerijoje Paryžiuje. „Šie paveikslai kažką turi. Pradedi į juos žiūrėti, ir jie nenori tavęs paleisti“, WWD sakė dizaineris. Vėliau jis aplankė tapytoją Vienoje ir sužinojo, kad jaunystėje ji dirbo mados dizainere: tėvas reikalavo, kad dukra turėtų atsarginę profesiją, nes meno rinka nepastovi. Ji vis dėlto liko prie pieštukų ir teptukų.

Potėpiai, virtę siūlais

Kolekcijoje paveikslai neatspausdinti ant audinio. Akris ateljė sukūrė rankomis prisiūtas juosteles, kurios seka teptuko judesį, o išvirkščia puse pasukti žakardai rodo kabančius siūlus, primenančius nebaigtus potėpius. Zigzagu išsiuvinėtos juostelės atkartoja vieną tapytojos arklių paveikslų. ARTnews mini ir jos 2016 m. ciklą „Istanbul“ bei 2021 m. paveikslą „Bukephalos“, rodytą 2024 m. jos retrospektyvoje Bilbao Guggenheimo muziejuje. Jungwirth niekada netapė ant baltos drobės, todėl Kriemleris jos paveikslus tiksliausiai atkartojo ant smėlio spalvos kostiumų ir paltų.

Dalis modelių papuošti nėriniais, kuriuos XX a. šeštajame dešimtmetyje sukūrė Kriemlerio senelė Alice. Jais dizaineris susiejo tapytojos teptuko brūkštelėjimus su Sankt Galeno siuvinėjimo tradicija. „Marthos spalvos mane pritrenkė savo įžūlumu. Raudona, rožinė, violetinė. „Gefühlsfarben“, kaip ji jas vadina. Jas jauti tiek pat, kiek matai“, sakoma Kriemlerio citatoje Akris svetainėje.

Šešiasdešimt metų ant popieriaus

Martha Jungwirth gimė 1940 m., gyvena ir dirba Vienoje. Daugiau nei šešis dešimtmečius ji kuria tarp abstrakcijos ir figūratyvumo, dažniausiai ant popieriaus, palikdama dideles neužtapytas vietas. Savo kūrybą ji yra pavadinusi „seismografiniu dienoraščiu“. Popierių tapytoja vadina jausmingu paviršiumi, kuris kartais primena odą. Akris šią kolekciją pristato kaip požiūrį į apsirengimą kaip į intuityvų veiksmą. Pasak Kriemlerio, drabužiai rodo, kaip norime atrodyti, ir kartu išduoda, ką nešiojamės viduje: instinktą, įpročius, troškimus, atmintį ir fantaziją.