Teptuką paėmė išėjusi į pensiją: mirė Brazilijos tapytoja Lucia Laguna
Rugsėjo 21 d. savo namuose Rio de Žaneire, sulaukusi 85 metų, mirė tapytoja Lucia Laguna. Didžiąją gyvenimo dalį ji dėstė literatūrą mokykloje, o tapyti rimtai pradėjo tik po 53-iųjų.
Brazilų tapytoja Lucia Laguna mirė rugsėjo 21 d. savo namuose Rio de Žaneire. Jai buvo 85 metai. Mirties priežastis neskelbiama. Laguna priklausė prie savičiausių šiuolaikinės Brazilijos tapybos balsų, nors jos kelias į meną prasidėjo gerokai vėliau nei daugumos kolegų.
Laguna gimė 1941 m. Kampus dus Goitakasese, Rio de Žaneiro valstijos šiaurėje. Baigusi literatūros studijas, ji dešimtmečius dėstė literatūrą Rio de Žaneiro valstybinėse ir privačiose mokyklose. Į pensiją išėjo 1994 m., būdama 53 metų, ir tik tada visiškai atsidėjo tapybai. Pirmoji jos personalinė paroda surengta 1998 m. Rio kultūros centre „Centro Cultural Cândido Mendes“, kai dailininkei buvo 57-eri.
Vaizdas pro studijos langą
Pagrindinis Lagunos motyvas buvo tai, ką ji matė aplink savo studiją Rio Šiaurės zonoje: stogai, sienos, elektros laidai, namai, sodai ir tropinė augmenija, o už jų Mangeiros kalvos favela. Paveikslai balansuoja tarp peizažo ir abstrakcijos. Ji klijavo ant drobės dažymo juostą, tapė ant jos, juostą nuplėšdavo ir kartodavo procesą, drobę kartais pasukdavo. Taip susidarydavo tankios kompozicijos iš daugybės dažų sluoksnių, kuriose tas pats vaizdas atrodo sukarpytas ir sudėliotas iš naujo.
Posūkiu jos karjeroje tapo dalyvavimas 30-ojoje San Paulo bienalėje 2012 m. Tais pačiais metais ją pradėjo atstovauti San Paulo ir Rio de Žaneiro galerija „Fortes D'Aloia & Gabriel“. Vėliau prisijungė Londono „Sadie Coles HQ“ ir Niujorko bei Paryžiaus „Galerie Lelong“. „Sadie Coles HQ“ 2022 m. surengė jos parodą „Life Is Only Possible Reinvented“, o „Galerie Lelong“ Niujorke 2024 m. parodė jos darbus parodoje „Apenas Meus Cabelos São Brancos“ („Balti tik mano plaukai“).
Tapė iki paskutinių metų
Laguna dirbo iki pat pabaigos. Numeruotos „Paisagem“ („Peizažas“) serijos drobės, tarp jų „Paisagem nº 183“ ir „Paisagem nº 177“, nutapytos 2026 m. Jos gyvenimo istorija dažnai minima kaip įrodymas, kad meninis kelias gali prasidėti bet kuriame amžiuje: pirmąją parodą galerijoje ji surengė būdama 65-erių, o tarptautinis pripažinimas atėjo, kai jai buvo per septyniasdešimt.
