Būgnininkas, kuris tapė lyg improvizuotų džiazą: mirė Puerto Riko menininkas Rafael Ferrer

Sulaukęs 93 metų mirė Puerto Riko menininkas Rafael Ferrer. Apie jo mirtį pranešė Niujorko El Museo del Barrio, pavadinęs jį novatoriumi, kurio unikali kūryba peržengė ribas. Ferrer kūrė daugiau nei šešis dešimtmečius: tapybą, skulptūrą, koliažus, instaliacijas ir performansus, nuolat keisdamas stilius ir medžiagas.

Ferrer gimė 1933 m. San Chuane pasiturinčioje šeimoje, mokėsi JAV, karo akademijoje ir Sirakūzų universitete. Šeštajame dešimtmetyje jis grojo būgnais Niujorko afrokaribietiško džiazo grupėse. Lūžis įvyko 1954 m., kai studijuodamas Puerto Riko universitete pas ispanų siurrealistą Eugenio Fernándezą Granellį jis nuvyko į Paryžių. Ten susipažino su André Bretonu ir susidraugavo su kubiečių tapytoju Wifredo Lamu.

Lapai galerijose ir ledas MoMA sode

Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Ferrer dėstė Filadelfijos meno koledže ir tapo procesinio meno atstovu. Didžiausią dėmesį jis pelnė dviem partizaniškomis akcijomis. 1968 m. kūrinyje „Three Leaf Pieces“ jis sunkvežimiu atvežtus rudens lapus išpylė trijose Manhatano galerijose. 1970 m. „50 Cakes of Ice“ metu MoMA skulptūrų sode tirpti paliko 300 svarų ledo luitus. „Tai apie kažką, kas atsiranda ten, kur nepriklauso“, sakė jis. Po to sekė parodos Filadelfijos meno muziejuje ir Whitney muziejuje.

Devintajame dešimtmetyje Ferrer grįžo prie figūrinės tapybos ir ryškiomis spalvomis tapė tropikų gyvenimą. Kritikai ir rinka tokio posūkio nesuprato, ir jo karjera ilgam nutilo. Jis kūrė ir viešąjį meną: 25 pėdų (apie 7,6 m) arką „Puerto Rican Sun“ (1979) Pietų Bronkse ir skulptūrą „El Gran Teatro de la Luna“ (1981) Filadelfijoje. Piešė ant popierinių maišelių ir lentų, kabančias skulptūras darė iš moliūgų ir šiukšliadėžių dangčių.

Pavėluotas pripažinimas

Antroji dėmesio banga atėjo 2010 m., kai El Museo del Barrio surengė retrospektyvą „Retro/Active: The Work of Rafael Ferrer“ su maždaug 100 darbų. „The New York Times“ kritikė Roberta Smith ją pavadino „beveik nusikalstamai pavėluota“. Vėliau sekė parodos Guild Hall East Hamptone, Lancasterio meno muziejuje ir Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje. 1975 m. Ferrer gavo Guggenheimo stipendiją, 1993 m. Pew stipendiją, jo darbų turi didieji pasaulio muziejai. Paskutinius metus jis gyveno Greenporte, Long Ailende, ir Viequeso saloje, kur tapė kartu grojusių muzikantų portretus.

„Ankstesnis muzikanto gyvenimas įdiegė man jausmą, kad tai, ką darai, padiktuoja akimirka“, 2013 m. sakė jis žurnalui „The Brooklyn Rail“. Meno rinką jis lygino su automobilių pramone, kuri nori pastovaus, lengvai atpažįstamo produkto: „Man visada buvo įdomiausia pats darymas.“