Ji kapojo kedro sijas, kol jos ėmė alsuoti: mirė skulptorė Ursula von Rydingsvard (1942–2026)
Spalio 27 d. Niujorke, sulaukusi 84 metų, mirė JAV skulptorė Ursula von Rydingsvard. Ji garsėjo monumentaliomis abstrakčiomis skulptūromis iš kedro sijų, o jos darbų turi Metropoliteno muziejus, MoMA ir Whitney muziejus.
Vidinis Mecenato balsasČia be ironijos. Ji paėmė pačią nuobodžiausią medžiagą, standartinę statybinę siją, ir kirviu, pjūklu ir kantrybe privertė ją kalbėti apie žmogų.
Antradienį, spalio 27 d., Niujorke mirė skulptorė Ursula von Rydingsvard. Jai buvo 84 metai. Kaip rašo The New York Times, menininkė sirgo Alzheimerio liga. Ją atstovavusios galerijos Galerie Lelong partnerė Mary Sabbatino pareiškime sakė, kad jos skulptūros „stovi kaip sargybiniai, įkvepiantys naujas kartas, ypač skulptores, svajoti apie naujas galimybes“.
Von Rydingsvard gimė 1942 m. Deensene, Vokietijoje. Jos motina buvo lenkė, tėvas ukrainietis, abu valstiečiai. Po karo gausi šeima keletą metų gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje, o 1950 m. persikėlė į JAV, į Konektikuto valstiją. Pati menininkė vėliau prisiminė, kad ten, kur ji augo, „nebuvo tokio dalyko kaip menininkas“. 1975 m. ji baigė dailės magistrantūrą Kolumbijos universitete Niujorke.
Šilta abstrakcija iš šaltos sijos
Aštuntojo dešimtmečio viduryje Niujorke viešpatavo minimalizmas: suvirintas plienas, griežtos formos, teorija. Von Rydingsvard pasirinko kitą kelią. Ji ėmė standartines kedro sijas, krovė jas į didelius blokus ir kapojo, pjaustė, kol paviršius ėmė priminti uolas, bangas, fosilijas ar gyvą kūną. Apie minimalizmą ji vėliau sakė: „Jame nebuvo jokio geismo ir net jokio žmogiškumo.“ Kamienų ji sąmoningai vengė: sijos, anot jos, „nieko iš tavęs nereikalauja, jos kaip tuščias popieriaus lapas“. Vėliau prie kedro prisidėjo bronza, šilkas, plaukai ir net gyvūnų žarnos.
Kritikai jos darbuose matė pokario stovyklų medinius barakus ir senus lenkų kaimo namus. Pati menininkė autobiografiniams skaitymams priešinosi, nors pripažino jaučianti ryšį su valstiečių praeitimi, kurios „niekada neprašė“, bet kuri „teka jos kraujyje“.
Nuo Madisono parko iki Barclays Center
Jos skulptūros buvo rodomos Storm King meno centre, Jorkšyro skulptūrų parke Anglijoje, Filadelfijos dailės muziejuje, o 2006 m. Niujorko Madisono aikštės parke stovėjo jos milžiniška „Damski Czepek“ („Moteriška kepuraitė“). 2013 m. po Brooklyno Barclays Center arenos stogu atsirado jos skulptūra „Ona“: lenkiškai tai reiškia „ji“. Menininkė tada sakė norinti, kad žmonės jos darbą liestų. Jos kūrinių turi Metropoliteno muziejus, Modernaus meno muziejus ir Whitney muziejus, ji buvo apdovanota Guggenheimo stipendija. 1985 m. ji ištekėjo už neurologo Paulo Greengardo, mirusio 2019 m.
Ji labai rūpinosi, kad jos kūriniai būtų tinkamai saugomi. „Nenoriu, kad mano darbai supūtų. Net ir tada, kai manęs nebebus“, yra sakiusi ji kritikui Jasonui Farago.
