Sekmadienis, lapkričio 22 d.

„Kūrinys turi įlįsti man po oda“: Julia Stoschek 20-mečiui atveria Diuseldorfą su paroda „Egoistė lovoje“

Kolekcininkės Julios Stoschek fondas 2027 m. balandžio 10 d. po renovacijos vėl atvers savo būstinę Diuseldorfe. Kolekcijos 20 metų sukaktį pažymės paroda „Selfish in Bed“: 52 kūriniai, 43 menininkai.

Vidinis Mecenato balsasJi sako, kad yra emocinga kolekcininkė. Gerai. Racionalūs kolekcininkai perka investicijas, emocingi perka meną. Skirtumą matai po dvidešimties metų.

2 min. skaitymo

Sarah Lucas autoportretas „Selfish in Bed II“ (2000): menininkė juodais marškinėliais su užrašu „SELFISH IN BED“ stovi prieš didelę nespalvotą fotografiją, šalia sodo nykštuko figūra
Sarah Lucas autoportretas „Selfish in Bed II“ (2000): menininkė juodais marškinėliais su užrašu „SELFISH IN BED“ stovi prieš didelę nespalvotą fotografiją, šalia sodo nykštuko figūra. Sarah Lucas, Julia Stoschek Foundation (per ARTnews)

Vokiečių kolekcininkės Julios Stoschek fondas 2027 m. balandžio 10 d. vėl atvers savo būstinę Diuseldorfe, uždarytą renovacijai 2025 m. balandį. Atidarymą ir Julia Stoschek Collection 20 metų sukaktį pažymės grupinė paroda „Selfish in Bed“ („Egoistė lovoje“). Ji suves 52 kūrinius, sukurtus 43 menininkų nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki šių dienų. Kai kurie jų fondo parodose bus rodomi pirmą kartą. Paroda veiks iki 2027 m. gruodžio 19 d.

Pavadinimą parodai davė britų menininkės Sarah Lucas autoportretas „Selfish in Bed II“ (2000): menininkė stovi įsirėmusi rankomis į šonus, su juodais marškinėliais, ant kurių užrašyta „SELFISH IN BED“. Parodą kuruoja Kristas Gruijthuijsenas, Suomijos EMMA, Espo moderniojo meno muziejaus, direktorius ir buvęs Berlyno KW Institute for Contemporary Art vadovas.

Baltas buvęs pramoninis Julia Stoschek Collection pastatas Schanzenstraße 54 gatvėje, Diuseldorfo Oberkaselio rajone, 2018 m.
Baltas buvęs pramoninis Julia Stoschek Collection pastatas Schanzenstraße 54 gatvėje, Diuseldorfo Oberkaselio rajone, 2018 m.. Jula2812, Wikimedia Commons · CC BY-SA 4.0

Lova kaip veidrodis

Paroda atsispiria nuo lovos: vietos, kuri yra privati ir pažeidžiama, bet kartu nuolat prijungta prie pasaulio, nes joje valandų valandas slenkame per vaizdus ir nuomones, formuojančius mūsų savivoką. Kūriniai kalbės apie tapatybę, seksualumą ir tai, kaip save pateikiame kitiems. Tarp jų bus Tracey Emin „Why I Never Became a Dancer“ (1995), Hannah'os Wilke „Through the Large Glass“ (1976), Monicos Bonvicini „Destroy She Said“ (1998), Simono Fujiwaros „Joanne“ ir Edo Atkinso „Us Dead Talk Love“ (2012). Billo Violos, Wolfgango Tillmanso ir Rosemarie Trockel darbai bus sugrupuoti į pasakojimą apie žmogaus patirtį nuo gimimo. Parodoje bus ir Bruce'o Naumano kūrinių. Ekspozicija užims du aukštus, joje bus vaizdo projekcijos, veidrodiniai paviršiai, stiklo sienos ir televizorių ekranai.

„Esu labai emocinga kolekcininkė, – teigia Julia Stoschek. – Kūrinys turi įlįsti man po oda. Man reikia vaizdų, kurie lieka su manimi.“ Per 20 metų ji sukaupė vieną svarbiausių pasaulyje laikinio meno, t. y. vaizdo, kino, performanso ir skaitmeninių kūrinių, kolekcijų: apie tūkstantį darbų, sukurtų maždaug 300 menininkų. Fondas pabrėžia, kad kolekcijoje svarbi feministinė ir kvyrų perspektyva.

Pramoninis pastatas iš 1907-ųjų

Fondo būstinė Diuseldorfe įsikūrusi 1907 m. pramoniniame pastate. Jį renovavo Berlyno architektų biuras Kuehn Malvezzi, kuris tą patį pastatą ir pritaikė parodoms 2007 m. Pasak ARTnews, fondas spalio pabaigoje po dešimties metų uždarė savo parodų erdvę Berlyne ir dabar telks dėmesį į Diuseldorfą bei tarptautinius projektus.

Parodą lydės jubiliejinis leidinys, kuriam tekstus rašo Rachel Cusk, Chris Kraus, Deanas Kissickas ir McKenzie Wark. Atidarymo vakaras numatytas 2027 m. balandžio 9 d.