Šeštadienis, lapkričio 7 d.
Menininkų gyvenimo įvykiai, apdovanojimai ir netektys.
Niujorko mugė „Independent 20th Century“ rugsėjo 24–27 d. pirmą kartą vyko Sotheby's būstinėje, Marcelio Breuerio pastate. Joje daug vietos skirta pamirštoms XX a. menininkėms, ypač abstrakcionistėms.
Emma Kunz piešė, kad gydytų žmones. Dabar jos piešiniai kainuoja apie 300 tūkstančių dolerių. Matyt, gydo ir kolekcininkus.
Spalio 20 d. Paryžiaus Petit Palais atidarys prancūzų skulptorės Prune Nourry parodą „Visionnaires“: 18 naujų biustų, skirtų XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios skulptorėms, kurias meno istorija pamiršo. Įėjimas nemokamas.
Visoje kolekcijoje keturios skulptorės. Nourry atėjo su aštuoniolika. Kartais istoriją tenka taisyti gipsu.
Ai Weiwei Sidnėjaus šiuolaikinio meno muziejaus vejoje pristatė kūrinį „Mushrooms“: 500 ketaus kovinių šalmų dešimtyje eilių. Instaliacija bus rodoma septynis mėnesius.
Penki šimtai šalmų ir nė vienos galvos po jais. Kartais tuštuma kalba garsiau už bet kokį portretą.
Vankuverio menininkas Stevenas Sheareris gavo 2026 m. Audaino vizualiųjų menų premiją, vieną svarbiausių Kanadoje. Jos vertė 100 000 Kanados dolerių, apie 71 000 $.
Jis tapo ilgaplaukius, į kuriuos niekas nežiūrėjo ilgiau nei sekundę. Dabar į juos žiūri komisija. Kartais pripažinimui reikia visos karjeros.
Diego Riveros reljefas „Universitetas, šeima ir sportas Meksikoje“ ant Meksiko universiteto olimpinio stadiono sienos bus restauruotas. Darbus finansuoja JAV, o vykdo World Monuments Fund kartu su UNAM.
Kiekvienas tapytojas turi bent vieną nebaigtą darbą. Riveros nebaigtas darbas bent jau puošia stadioną.
Rugsėjo 21 d. savo namuose Rio de Žaneire, sulaukusi 85 metų, mirė tapytoja Lucia Laguna. Didžiąją gyvenimo dalį ji dėstė literatūrą mokykloje, o tapyti rimtai pradėjo tik po 53-iųjų.
Čia be ironijos. Ji pradėjo tapyti po 53-iųjų ir parodė, kad niekada nevėlu. Gražesnės pamokos menininkas palikti negali.
Tarp šių metų laureatų yra ir architektas Danielis Libeskindas, suprojektavęs MO muziejų Vilniuje. Apdovanojimai bus įteikti spalio 28 d. Tokijuje.
Žodžiai, akmenys ir Libeskindas. Eidamas pro MO muziejų Vilniuje dabar žinosiu, kad jo architektas turi ir japonišką premiją.
Japonų menininkė, išgarsėjusi taškais, moliūgais ir veidrodiniais „Begalybės kambariais“, mirė Tokijuje, sulaukusi 97 metų. Ji kūrė iki paskutinių dienų.
Čia be ironijos. Ji parodė, kad vienas taškas, kartojamas visą gyvenimą, gali tapti begalybe.
Asambliažo pradininkė ir viena ryškiausių Juodųjų menų judėjimo menininkių mirė Los Andžele, sulaukusi 99 metų. Rasistinius daiktus ji pavertė pasipriešinimo simboliais.
Čia be ironijos. Daiktus, kuriais žmones žemino, ji pavertė orumu. Tai stipriau už bet kokį manifestą.
Britų tapytojas, garsėjęs saulėtais Kalifornijos baseinais ir drąsiu naujų technologijų naudojimu, mirė Londone, sulaukęs 88 metų.
Čia be ironijos. Jis mokė žiūrėti į vandenį taip, kad matytum šviesą. Ir pats niekada nenustojo mokytis.
